„Galerija yra kaip kuriantis žmogus – atvira pokyčiams, pasikeitimams“, – teigia galerijos „Vartai“ įkūrėja Nida Rutkienė. 1991 metais jos įkurta galerija greitai tapo vienu svarbiausių kultūrinės traukos centrų Vilniuje ir kartu su visa šalimi išgyveno ne vieną transformacijos laikotarpį.

Pirmąjį veiklos dešimtmetį „Vartuose“ buvo pristatomos įvairių laikotarpių Lietuvos meno parodos, vyko labai aktyvus visuomeninis gyvenimas – knygų pristatymai, poezijos vakarai, koncertai, ambasadų rengiamos šventės.

Nuo 2000 metų galerija palaipsniui perėjo prie šiuolaikinio meno pristatymo, pradėjo aktyviai dalyvauti garsiausiose tarptautinėse meno mugėse, bienalėse. Galerija „Vartai“ prisidėjo prie tokių menininkų kaip Žilvinas Kempinas, Svajonė ir Paulius Stanikai, Aidas Bareikis tarptautinio pripažinimo.

Naujų idėjų ir noro žengti koja kojon su pasaulinėmis tendencijomis atnešė studijas užsienyje baigę ir į galerijos komandą įsilieję jauni žmonės, kuriems Nida Rutkienė pamažu perduoda galerijos vairą.

„Nida yra mūsų galerijos variklis. Savo idėjomis ir motyvacija ji suvienija visą komandą. Kartais, kai sustojame ar pavargstame, supykstame ar pasidaro sunku, Nida visada ateis ir pasakys tai, kas svarbu būtent tą minutę ir būtent tą dieną. Dėl savo patirties ir užmegztų ryšių Nida yra mūsų raktas, atrakinantis labai daug durų“, – pripažįsta galerijos vykdomoji direktorė Toma Monginė.

Nidos Rutkienės įkvėpti galerijos darbuotojai labai didelę veiklos dalį skiria edukacinei misijai – pasaulinio lygio šiuolaikinio meno kūrėjus pristatyti Lietuvai, o mūsų šalies menininkus – tarptautinei rinkai.

Apie tai, kuo ypatinga galerijos kaip verslo modelio veikla, kalbamės su Toma Mongine, galerijos „Vartai“ vykdomąja direktore.

Galerijos „Vartai“ įkūrėja Nida Rutkienė ir galerijos vykdomoji direktorė Toma Monginė (galerijos archyvo nuotrauka)

Pasak Nidos Rutkienės, galerijos tikslas – sumažinti meno ir verslo atskirtį. Kuo menininkui naudingas bendradarbiavimas su galerija?
Lietuvoje galerija, kaip verslo modelis, vis dar nėra visiškai išvystytas. Turime dar labai daug kalbėti apie tai, kokią pridėtinę naudą sukuriame. Menininkui reikia galerijos, nes be jos jis sunkiai gali būti pristatomas tarptautinėse meno mugėse, kur pripažįstamas tik institucinis dalyvavimas.

Galerija investuoja į menininką rengdama profesionalias jo parodas – pasitelkiami kuratoriai, parodos architektai, tekstų kūrėjai. Pradėdami dirbti su jaunu menininku nueiname nemažą kelią. Rengiame grupines, duetų parodas, pasikviesdami kartu dalyvauti žymų menininką ir suteikdami parodai daugiau svorio, o tuo pačiu ir pridėtinės vertės jauno menininko biografijai.

Rinkoje svarbūs šie veiksniai: menininko dalyvavimas tarptautinėse, muziejų parodose, jo kūrinių įsigijimas muziejų, privačių asmenų kolekcijoms. Dėl minėtųjų pristatymų ir kūrinių įsigijimo auga menininko darbų kaina.
Bendradarbiavimas su galerija skatina ir menininko produktyvumą – ragina jį augti, nesustoti. Sėkmei užtikrinti labai svarbu kūrybos, pristatymų tęstinumas, sinergija tarp galerijos ir menininko, paties kūrėjo iniciatyvumas.

Galerija rūpinasi viešinimu, sklaida. Menininkus pristatome tarptautinėse duomenų bazėse, sumokame dalyvavimo mokesčius. Minėtosios duomenų bazės taip pat yra viena iš tarptautinių platformų, kuriose dalyvauja tik galerijos, renkasi kolekcininkai, meno pirkėjai ir kur yra įsigyjami kūriniai.

Dėl mūsų teikiamos naudos pirkėjui – mes niekada negalime garantuoti, kad menininko kūrinys atsipirks kaip investicija, tačiau užtikriname, kad pirkėjas įsigyja profesionalaus meno kūrinį, turintį autentiškumo sertifikatą, bibliografiją, istoriją. Pirkėjas žino, kad bendradarbiaudami su menininku mes esame įsipareigoję investuoti į jo parodų organizavimą, prisidėti prie jo augimo, žinomumo didinimo – būtent todėl į menininko kūrinius galime žiūrėti kaip į investiciją.

Ar galime palyginti Lietuvos ir tarptautinę meno rinką?
Meno kūrinius įsigyjantys pirkėjai iš Lietuvos yra labiau linkę į estetiką, skandinavišką stilių, ramesnes pastelines spalvas. Mes, kaip šiuolaikinio meno galerija, su kiekvienu pirkėju turime nueiti nemažą kelią, kad būtų įsigyjami drąsesni kūriniai, kad atsirastų suvokimas, iš kur kyla meninė kūrinio vertė.

Labiau informuotas, su pasaulinėmis tendencijomis susipažinęs pirkėjas išdrąsėja, jo įsigyjami kūriniai yra ne tokie neutralūs. Nebesistengiama kūrinio priderinti prie interjero, nes jo paskirtis kitokia. Meno kūrinys turi įnešti į namus meninės vertės, tapti akcentu, o ne interjero detale.

Tarptautinėje rinkoje perkama žymiai drąsiau. Dažnai kūriniai rezervuojami ar įsigyjami dar prieš parodos atidarymą, net neapžiūrėjus jų gyvai. Nebijoma įsigyti įdomių, ryškių, stilistiškai minimalistinių kūrinių, ar, priešingai, groteskiško stiliaus, kuris gali rėžti akį, kompromituoti. Lietuvoje dar turime dirbti, prisijaukinti lankytoją, kalbėti apie tai, ką menininkas nori pasakyti savo kūryba.

Šiuolaikinis menas apima įvairias medijas. Kuo jis patrauklus kolekcininkams?
Vaizdo menas labai patrauklus, nes jį lengva kolekcionuoti, jam pristatyti nereikia atskirų erdvių, patalpų. Šis menas skleidžia labai didelę, stiprią emociją. Demonstruojamas fone jis gali tapti kiekvieno žmogaus vakaro, susitikimų, pokalbių dalimi. Be to, jis atitinka visus tvarumo reikalavimus.

Mūsų parduoti vaizdo darbai daugiausia nukeliauja ne į Lietuvos, o į tarptautines, muziejų kolekcijas. Todėl viena iš galerijos misijų laikome edukaciją – kalbame, demonstruojame tai, kas aktualu pasaulio rinkoje, tai, ką daro daugelis šiuolaikinių menininkų, kurie prieš tai dažnai dirbo su kitomis medijomis.

Kaip galerijos darbas atrodo iš vidaus?
Mūsų veikla dažnai mistifikuojama. Galerija yra didžiulis mechanizmas ir dalis veiklos dažniausiai nematoma. Per metus organizuojame 5–6 parodas, kurios iš dalies finansuojamos valstybės institucijų. Tam reikia įdėti daug darbo, rašyti projektus ir paraiškas, sudaryti sąmatas, valdyti finansus.

Kitą veiklos dalį sudaro menininkų kūrinių pristatymas tarptautinėse parodose, o tai neatsiejama nuo logistikos. Nori nenori esame įsigilinę į visas transporto kompanijų taisykles ir muitinių procedūras.

Bendravimas su menininkais taip pat yra didelė ir labai praturtinanti darbo dalis. Kiekvienas menininkas yra išskirtinė asmenybė. Dirbdami negalime būti tik vadybininkais. Siekiame išklausyti, suprasti, įsigilinti. Su kiekviena surengta paroda ar muge džiaugiamės pristatę menininką lankytojams, pasiekę užsibrėžtą rezultatą.

Kokiomis mintimis ir idėjomis gyvenate šiandien?
Galerijos veikla natūraliai kinta reaguodama į meno rinkos pokyčius, tad išsikėlėme sau tikslą greta šiuolaikinio meno pristatyti šiuolaikinį dizainą ir jam atstovauti. Šiuolaikinis dizainas yra neatsiejamas nuo meninių sprendimų, o šiuolaikiniai dizaineriai yra unikalūs kūrėjai. Lietuvoje dizaino atstovai neturi juos reprezentuojančių institucijų, ir tai jiems užkerta kelią į tarptautinę erdvę. Mes žengiame šį žingsnį ir imamės juos pristatyti tarptautinėse mugėse bei parodose. Tai darydami pastebime susidomėjimą ir suprantame, kad darome tai pačiu laiku.

Šiuolaikinio dizaino rinka yra šiek tiek kitokia, čia vyrauja kitokie dėsniai, produkcijos kaštai, tiražai. Tai mums nauja, bet įdomu, nes matome šioje veikloje didelę prasmę – padėti dizaino atstovams pristatyti savo kūrybą greta kitų pasaulinio lygio kūrėjų.
skaityti toliau

Galerija „Vartai“ atveria kelią į tarptautinį pripažinimą

Leidyklos „Lapas“ įkūrėja ir direktorė Ūla Ambrasaitė neatsitiktinai taip pavadino savo sumanytą unikalų projektą, prieš šešerius metus tapusį jos kultūriniu hobiu. Pavadinimas „Lapas“ – tai aliuzija ir į švarų naują popieriaus lapą, ir į verčiamą knygos lapą. Kur slypi šios leidyklos sėkmė? Juk konkurencija knygų leidyboje – itin didelė.

Leidyklos „Lapas“ įkūrėja ir direktorė Ūla Ambrasaitė (Nuotraukos autorė Gintarė Grigėnaitė).

Kodėl nusprendėte imtis leidybos verslo?
Studijuodama literatūrą tiesiog jaučiau, kad man labai patiktų dirbti knygų leidykloje. Pasiprašiau atlikti savanorišką praktiką į vieną didelę, man labai patikusią leidyklą ir gavau pasiūlymą likti dirbti. Ten įgijau neįkainojamos patirties, o tuo pačiu ir subrandinau savo leidybos viziją, tad nusprendžiau pamažu ją įgyvendinti savarankiškai.

Man kur kas įdomesni pasirodė tie rankraščiai, kurie taip ir neišvysdavo dienos šviesos arba nuguldavo kur nors dėmesio paraštėse, nes komerciškai nebūdavo patrauklūs. Tačiau jie būdavo įdomūs, pristatantys netikėtą požiūrį ar kalbėjimo būdą. Norėjau, kad įdomios, vertingos idėjos knygos pavidalu pasiektų skaitytojus arba juos sau atrastų. Tad prieš šešerius metus, nusprendusi įkurti savo leidyklą „Lapas“, turėjau vieną tikslą – norėjau suteikti erdvės tiems, kas nebuvo ar vis dar nėra išgirsti, tačiau turi autentišką balsą, tyrinėja įdomias temas.

Ar nebijojote konkurencijos? Juk Lietuvoje veikia daug leidyklų. Nuo ko prasidėjo Jūsų verslas?
Jei būčiau rimtai svarsčiusi ir kūrusi verslo planą, kaip viską darysiu, niekada nebūčiau pradėjusi kurti leidyklos. Pradžia išties nebuvo paprasta. Leidyba tikrai ne ta sritis, į kurią kas nors eina, siekdamas užsidirbti, ypač jei kalbame apie nišinę, rinktinę, intelektualią, kultūrinę leidybą. Tačiau aš esu įsitikinusi, kad labai daug gerų dalykų nutinka būtent tada, kai negalvoji tik apie uždarbį.

„Lapas“ atsirado iš entuziazmo. Mane į priekį vedė stipri idėja ir tikėjimas ja. Pirmoji išleista knyga buvo Vilniaus architektūros gidas anglų kalba. Tai buvo tęstinis leidinys, vėliau tokius gidus išleidome ir apie kitus miestus.

Pirmi leidyklos gyvavimo metai buvo natūralus savo kelio ieškojimas. Ilgainiui susibūrė stiprus kolektyvas, išsigryninome viziją, kokia būtent leidykla mes esame, kokia norime būti, kokios mūsų strateginės kryptys ir auditorija. Taigi, temų ratas ilgainiui po truputį plėtėsi, pamažu gausėjo ir darbuotojų gretos – nuo manęs vienos iki penkių asmenų. Manau, leidyklos „Lapas“ sėkmės paslaptis ta, kad per visą savęs ieškojimo laiką mes visgi likome ištikimi patys sau, savo idėjai, savo skaitytojui. O mūsų skaitytojas nėra paprastas. Tai smalsus intelektualas, asmuo, kuriam yra įdomūs skirtingi požiūrio į pasaulį kampai.

Pradėję nuo architektūros, šiandien daug dėmesio skiriame platesniam akademinės literatūros laukui, jo aktualizavimui, kūrybiniams tyrimams. Esame išleidę ir šiek tiek grožinės literatūros, eksperimentinių meno albumų. Pagrindinis atrankos kriterijus – turinio autentiškumas, jo gylis.

Kaip manote, ko reikia šiandieniniam skaitytojui?
„Lapas“ nebando atsekti, ko apskritai reikia skaitytojui. Mes siekiame likti ištikimi savo vizijai, stengiamės pristatyti naujus įdomius tekstus, naujas – architektūros, istorijos, meno – tyrimo kryptis. Ateityje temų ratas tikrai plėsis. Kadangi mūsų smalsiam intelektualiam skaitytojui įdomu sužinoti vis ką nors naujo, stengiamės jam būti tuo žinių šaltiniu. Jokiu būdu neplaukiame paviršiumi. Patys matome giliau ir kitiems siūlome pažvelgti į gelmę. Neskubame leisti labai daug knygų, tačiau tikrai leidžiame tokias, kurios turi išliekamąją vertę, nėra greito vartojimo.

Kur galima įsigyti leidyklos „Lapas“ knygų?
Nors mūsų knygų tiražai nėra dideli, siekiame, kiek įmanoma, juos platinti į kuo daugiau knygynų, kad žmogus, gyvendamas net ir mažame miestelyje kur nors šalies periferijoje, galėtų nusipirkti mūsų knygų. Jų taip pat galima įsigyti ir internetu apsilankius mūsų interneto svetainėje www.leidyklalapas.lt

Koks turėtų būti menas, kultūra, kad žmogus norėtų juos „vartoti“?
Labai norėčiau ir linkėčiau, kad menas ir kultūra Lietuvoje išlaikytų pusiausvyrą tarp taikymosi prie auditorijos ir buvimo savimi. Kultūros vertė yra jos autentiškumas ir individualumas. Menas negali aklai pataikauti masėms, bet negali ir neatliepti jų poreikių. Tad būtina pusiausvyra.

Dar labai svarbu tinkama kultūros komunikacija, jos sklaida – juk ir geriausias kūrinys gali likti neįvertintas, jei apie jį niekas nežino.

skaityti toliau

Leidykla, suteikianti galimybę tiems, kurie nėra išgirsti, bet turi autentišką balsą

Vilniuje, Pilies gatvėje įsikūrusios „Lipdau“ keramikos studijos įkūrėja ir unikalią išvaizdą bei formą indams savo rankomis suteikianti keramikė Augustė Maziukaitė įsitikinusi: keramikos dirbiniai gali būti labai grakštūs, lengvi, modernūs, šiuolaikiški ir, svarbiausia, praktiški, naudojami kasdien.

Ar tiesa, kad keramika, žiedimu domitės nuo vaikystės? Kada ir kodėl šis pomėgis tapo profesija, pragyvenimo šaltiniu?

Keramikė Augustė Maziukaitė (asm. archyvo nuotr.)

Mano pažintis su moliu prasidėjo seniai, kai buvau dar vaikas. Ilgus metus tai buvo tiesiog širdžiai labai mielas pomėgis.

Maždaug prieš penkerius metus visai netikėtai sulaukiau savo mokytojos, pas kurią ir mokiausi žiesti, lipdyti, skambučio. Ji su bendramintėmis buvo įkūrusi studiją, kurioje visus norinčius mokydavo keramikos meno paslapčių. Vienai kolegei pasukus kitu keliu, mokytoja nusprendė jos vietą pasiūlyti man. Iš pradžių dvejojau, juk niekada anksčiau nebuvau nieko mokiusi, tačiau galiausiai ryžausi pabandyti. Iš pradžių mano mokiniais buvo mano draugai bei pažįstami, ilgainiui pamokose vis dažniau sulaukdavau visai nepažįstamų žmonių, kurie norėdavo išmokti žiesti.

Po kiek laiko išvykau į didžiulę keramikos parodą „Ceramic Art London“, vykusią Londone. Pabendravau su kolegomis iš įvairių pasaulio šalių, pamačiau, kaip jie pristato savo produkciją, kokius gaminius kuria, ir supratau, kad labiau noriu ne mokyti kitus, o kurti. Pradėti viską praktiškai nuo nulio, jaučiant nežinią dėl ateities, nebuvo lengva, nes jau turėjau savo mokinių ratą, mano pajamos buvo stabilios, tačiau išdrįsau rizikuoti. Kadangi mėgstu maistą, man patinka gaminti, nusprendžiau kurti indus. Be to, norėjosi populiarinti maisto kultūrą, kai valgoma iš rankų darbo indų. Nebuvo lengva, tačiau pamažu hobiu buvęs keramikos dirbinių lipdymas tapo didžiausia mano gyvenimo aistra, pragyvenimo šaltiniu.

Ar sunku pragyventi iš savo kūrybos?
Į šį klausimą labai sunku vienareikšmiškai atsakyti. Turbūt labai daug kas priklauso nuo žmogaus. Tikrai ne kiekvienas kūrėjas moka parduoti savo darbus. Vienam pakanka tiesiog kurti ir visai nesvarbu, ar jo kūriniais kas nors domėsis. Kitam kūryba bus papildomas uždarbio šaltinis, tad jai bus skiriamas po darbo likęs laisvas laikas. Tuo tarpu trečias stengsis, ieškos idėjų, jas realizuos.

Ar aš pati pragyvenu iš kūrybos? Taip. Mano poreikiams pajamų, kurias gaunu pardavusi savo gaminius, tikrai pakanka. Tačiau aš ir stengiuosi būti matoma: turiu studiją, dalyvauju parodose, gaminu indus pagal užsakymą, atidariau e. parduotuvę. Matyt, aš toks žmogus, nesėdžiu sudėjusi rankų, esu aktyvi, veržli, nuolat judu į priekį, bet, svarbiausia, – man nepaprastai patinka kurti. Aš tikiu savo darbais.

Žinau, kad kur nors užsienyje finansine prasme man sektųsi galbūt lengviau – juk ten didesnė perkamoji galia, tačiau jaučiu prasmę gyvendama ir kurdama būtent Lietuvoje. Daug keliauju, ieškau naujų idėjų, spalvų, medžiagų, sprendimų, nuoširdžiai domiuosi, kaip ir ką kuria kiti. Po tokių kelionių visada grįžtu kupina labai gerų emocijų ir įkvėpimo. Manau, žmonės tai jaučia, nes tikrai noriai perka mano gaminius.

Ką žmonės dažniausiai įsigyja?
Mano gaminius perka ir lietuviai, ir užsieniečiai. Pastarieji perka daug nesvarstydami ir neskaičiuodami, supranta tikrąją rankų darbo gaminio vertę. Lietuviai dažnai nustemba, kad keramika gali būti tokia lengva, grakšti, moderni. Kai kas net perklausia, ar šis daiktas tikrai keraminis. Dalį žmonių sužavi mano indų spalva, o ji – išskirtinė: žydra, žalsva, turkio atspalvio. Pirkėjai kartais juokauja, kad mano studijoje jaučiasi tarsi būdami prie jūros, taip juos įtraukia visi tie ryškūs potėpiai.

Ar tiesa, kad keramikos meno mokėtės ne tik Lietuvoje?
Taip, mokiausi vadinamojoje keramikos širdyje – Danijoje, „The Tortus Studio“. Šie netolimi Baltijos šalių kaimynai mane ypač sužavėjo savo paprastu, lengvų formų keramikos stiliumi, pastelinių spalvų grožiu. Man tai labai priimtina. Būdama ten, supratau, kad keramika gali būti ir moderni, šiuolaikiška, vartojama kasdien, o ne dulkanti kažkur aukštai ant lentynos, iš kurios nepatogu valgyti, kurios negalima dėti į indaplovę. Šiuolaikinis keraminis indas gali būti ne tik labai gražus, bet tuo pat metu ir labai aktualus bei praktiškas. Būtent to ir reikia vartotojui. Ar danai verslesni nei lietuviai? Jie – labiau atsipalaidavę ir laisvesni. O tai – taip pat svarbu.

Kokių turite ateities planų?
Minčių turiu visokių, tačiau kai kurias iš jų dar reikia pabrandinti, kitas – išgryninti. Kadangi pasaulis dėl koronaviruso pandemijos ateityje, matyt, bus kitoks, daugiau dėmesio žadu skirti e. prekybai.

Kaip manote, koks turėtų būti menas, kad žmonės norėtų jį „vartoti“, pirktų kūrėjų darbus?
Pirmiausia, manau, menininkas turi pats tikėti savo idėja, savo kūriniu. Juk jei pats nemyli savo kūrybos, tai ir kiti jos nemylės. Antra, kūryba turi būti matoma. Priešingu atveju, net ir pats vertingiausias kūrinys, genialiausia idėja bus nieko verta, jei apie ją niekas nežinos. Trečia, menininkas neturi užstrigti laike, jis privalo žingsniuoti koja kojon su pasaulinėmis tendencijomis, šiuolaikinėmis technologijomis. Šiuolaikiškumas menui – labai svarbus.

skaityti toliau

Augustė kuria ne tik gražius, bet ir praktiškus keramikos gaminius

Telšiuose sukauptas Žemaitijos istorijos lobynas

Šiuo metu Telšiuose, ant Masčio ežero kranto, įsikūrusiame Žemaičių muziejuje „Alka“ įgyvendinami du ES investiciniai projektai – atliekamas kapitalinis pastato remontas ir atnaujinamos ekspozicijos pagrindiniame pastate Telšiuose ir Žemaičių vyskupystės muziejuje Varniuose. Pasak muziejaus direktorės Evos Stonkevičienės, jos vadovaujama institucija turi ne tik fantastišką galimybę atsinaujinti iš esmės, bet ir tapti vienu moderniausių muziejų Lietuvoje, reprezentuojančiu Žemaitijos regioną.

Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Eva Stonkevičienė.

Kaip sekasi vykdyti numatytus darbus?

Jau esame parengę visus reikalingus techninius projektus, iki šių metų pabaigos planuojame įsigyti rangos darbus. Pokyčių atskaitos tašku galime laikyti 2015 metus, kai buvo pradėti ruošti pirmieji dokumentai, siekiant gauti ES paramą . Aš prie šio nuostabaus kolektyvo prisijungiau kiek daugiau nei prieš metus, 2019 metų birželį. Visas kolektyvas tada vieningai nutarėme – būtina tęsti anksčiau pradėtus darbus. Privalome atsinaujinti. Diskutavome ne tik apie techninius pastato parametrus, kur ir ką reikėtų pakeisti, norėjome, kad muziejus iš esmės atsinaujintų, kad ekspozicijos, veiklos, paslaugos atitiktų šiuolaikinio vartotojo poreikius.

 

Kuo žadate nustebinti savo lankytojus?

Kad pateiktume gilų istorinį ir kultūrinį turinį, norime išplėsti ekspozicijų erdves, atverti iki šiol buvusias uždarytas patalpas, pasiūlyti patrauklias paslaugas. Įgyvendinus minėtuosius projektus, muziejuje taip pat turėtų atsirasti ir kavinukė, ir bibliotekėlė, ir suvenyrų parduotuvėlės.

Ekspozicija muziejuje keisis iš esmės.

Pati ekspozicija keisis iš esmės, ji taps įdomesnė, interaktyvesnė, pasiūlys įvairių pasakojimo ir matymo kampų, pakvies dalyvauti istoriniuose procesuose, leis pažinti, atrasti, kitaip tariant, ji taps patrauklesnė ir vaikams, ir suaugusiems.

Norime būti tas regioninis dėmuo, kuriame būtų sukauptas esminis Žemaitijos istorijos lobynas. Tokie, atrodo, visada ir buvome, tačiau iki šiol nemokėjome to viešinti, parodyti visuomenei. Nuoširdžiai tikimės, kad po rekonstrukcijų tiek patys žemaičiai, tiek kitų Lietuvos regionų ar užsienio svečiai naujai atras Žemaičių muziejų „Alka“ ir Žemaičių vyskupystės muziejų, kad keliaujant po Žemaitiją taps būtinybe, savotišku garbės reikalu apsilankyti ir pas mus.

 

Ar tiesa, kad po Nepriklausomybės atgavimo muziejus pirmą kartą bus taip kapitališkai remontuojamas ir atnaujinamas?

Taip. Pokyčių tikrai seniai reikėjo. Dauguma žmonių, apsilankę muziejuje, sakydavo, kad patalpas jie prisimena lygiai tokias pat, kokios jos buvo prieš daugelį metų. Šis atsinaujinimas mums, muziejaus darbuotojams, kartu yra ir didžiulis iššūkis, atsakomybė. Daug konsultuojamės su kitais muziejais, kurie jau išgyveno virsmą ar netrukus baigs rekonstrukcijas, semiamės iš jų patirties. Sulaukiame palaikymo ir patarimų ir iš savo tiesioginių vadovų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje, kurie operatyviai padeda spręsti kylančias problemas.

 

Kada planuojate baigti įgyvendinti investicinius projektus? Ar šiuo metu muziejus veikia?

Labai tikimės viską pabaigti per artimiausius dvejus ar dvejus su puse metų. Tai optimistinis planas. Kaip žemaičiai sako „Ka eni, veiziek i nueni“, taigi, jei darysime, tai ir padarysime. Antraip neverta nė pradėti.

Kadangi viską esame suplanavę atlikti tam tikrais etapais, muziejus kol kas veikia visa apimtimi. Ekspozicijos vis dar yra senosios, tačiau dalis eksponatų jau deponuoti į kitus šalies muziejus. Norime, kad jie būtų visą laiką matomi, kol vėl galės grįžti namo į „Alkos“ muziejų. Numatome dalį savo ekspozicijų perkelti į Telšių kunigų seminariją ir ten vykdyti visas kultūrines ir edukacines veiklas.

ES paramos lėšomis 2012 metais visiškai atnaujinta buvo tik Žemaitijos kaimo ekspozicija, kurioje galima pasigrožėti ne tik nuostabia gamta, autentiškomis senovinėmis sodybomis, išbandyti įvairius darbus ir amatus, bet ir pasidžiaugti čia auginamais gyvūnais. Nuo šių metų kaimo ekspozicijoje veikia daug įvairių interaktyvių pramogų, skirtų tiek vaikams, tiek suaugusiems: įrengėme iškylų zoną šeimoms, vaikų žaidimų aikštelę, sudarėme galimybę kiekvienam pabandyti pasivaikščioti apsiavus klumpėmis, imtis kaimo darbų, paragauti pačių surinktų žolelių arbatos.

 

Ar daug lankytojų sulaukiate?

Džiugu, kad šiuo metu visoje Lietuvoje muziejai iš esmės atsinaujina, tampa patrauklūs ir įdomūs įvairiausiam lankytojui. Tai patvirtina ir kasmet augantys lankytojų skaičiai. Per metus mūsų muziejuje paprastai pasilanko apie 40 tūkstančių lankytojų. Galime pasiūlyti daugiau nei 35 įvairias edukacijas, skirtingų ekskursijų, mokslinių paskaitų, todėl, atnaujinę ekspozicijas, turėsime galimybę į visas šias veiklas įtraukti dar daugiau skirtingų poreikių žmonių. Šiuo metu kuriame naują logotipą, atnaujiname interneto svetainę, planuojame įdiegti elektroninio bilieto sistemą, o, bendradarbiaudami su Telšių rajono savivaldybe, artimiausiu metu Telšių ješivoje taip pat planuojame įrengti žydų paveldą pristatančią ekspoziciją.

Muziejus turi būti atvira, aktuali ir socialiai aktyvi įstaiga, kurianti svarią pridėtinę vertę, susijusią su darnios demokratinės valstybės raida ir tautos savimonės stiprinimu. Tai ypač svarbu šiandieniniame geopolitiniame kontekste.

 

 


skaityti toliau

Telšiuose sukauptas Žemaitijos istorijos lobynas

„Šiaulių kultūros centras – tai moderni, patraukli ir daugiafunkcė erdvė, kurioje ir šiaulietis, ir miesto svečias ras estetišką aplinką, aplankys įdomius ir kokybiškus renginius“, – teigia Šiaulių kultūros centro direktorė Deimantė Bačiulė.

Visai neseniai, po daugiau nei dvejus metus trukusios pastato renovacijos, duris atvėręs Kultūros centras tik pradeda naują savo erą ir žada džiuginti ne tik sutvarkyta infrastruktūra, bet ir įdomiais renginiais.

Pradžių pradžia
Šiaulių kultūros centro veiklos istorija pradedama skaičiuoti nuo 1946 metų, kai įsteigti Šiaulių miesto kultūros namai prieglobstį rado buvusiuose Liaudies namuose. Pastatas Aušros alėjoje, kur ir dabar įsikūręs Šiaulių kultūros centras, buvo pastatytas 1962 metais. Kultūrinis gyvenimas čia nuolat plėtėsi ir klestėjo: būrėsi teatro, šokių kolektyvai, veikė chorai, orkestrai, įvairūs klubai ir studijos.

Šiaulių kultūros centro (ŠKC) vadovė Deimantė bačiulė (ŠKC archyno nuotr. )

„Turime sukaupę daug istorinių nuotraukų, atsiminimų, faktų ir dokumentų iš spaudos. Visi jie liudija vieną ir tą patį dalyką – Kultūros centras visada buvo gyvas organizmas, kupinas veiklos ir įvairiausių renginių. Čia gyvenimas virte virė, keitėsi žmonės, kūrėsi nauji kolektyvai, vietą rasdavo pačios įvairiausios iniciatyvos. Štai anuomet Šiaulių kultūros rūmų pastate susikūrė pirmoji dainuojamosios poezijos studija, taip Kultūros centras tapo šio revoliucinio ir siaurai žinomo žanro namais ir prieglobsčiu. Čia repetuodavo ir populiari Šiaulių pedagoginio instituto dailės ir muzikos studentų roko grupė BIX. Pirmasis grupės pasirodymas įvyko 1987 metais Šiaulių kultūros rūmų organizuotame konkurse, kurį grupė ir laimėjo. Be to, čia buvo įsteigtas ir leistas pramoginis leidinys jaunimui „5 minutės“, kuriame buvo rašoma apie kultūrą ir jaunimo gyvenimą“, – nesustodama vardija D. Bačiulė.

Atvėrė duris po renovacijos
Po daugiau nei dvejus metus trukusios renovacijos visiškai atsinaujinęs Šiaulių kultūros centras atvėrė duris. Suremontuotos salės ir jų prieigos – dabar visiškai funkcionuoja 4 modernios salės: Kultūros centre veikia dvi salės su stacionariomis scenomis, integruotomis garso ir šviesų sistemomis (Didžioji koncertų salė ir Kamerinė salė) ir dvi salės su mobilia garso, apšvietimo, vaizdo transliavimo įranga bei galimybe pastatyti mobilias scenas (Oranžinė salė ir pramogų salė „Maksas“). Sutvarkytos ir naujai įrengtos mėgėjų meno kolektyvų patalpos (jose veikia 13 Kultūros centro kolektyvų – choreografijos, dailės, vokalo, chorinio dainavimo).

Pastate taip pat pakeistos būtinos vėdinimo, šildymo, elektros tiekimo ir apšvietimo sistemos. Įrengta garso įrašymo studija. Vestibiulyje įrengtas liftas, informacijos punktas ir interaktyvi istorinė Šiaulių kultūros centro ekspozicija, pasakojanti gyvąsias istorijas.

Ateities planai
Šiaulių kultūros centro direktorė tvirtina, kad, nors renovacija baigta, planų ir idėjų dar daug. „Planuojame, kad bus įkurdinta ir ilgalaikė etnokultūrinė paroda bei interaktyvi šviesų, garso, jausmų ekspozicija, skirta akliesiems ir silpnaregiams, tačiau pritaikyta ir regėjimo sutrikimų neturinčiai auditorijai. Planuojame, kad Kultūros centre veiks amatų dirbtuvių erdvės, kuriose vyks molio, drožybos ir audimo edukaciniai užsiėmimai. Viliamės, kad tokie užsiėmimai bus labai įdomūs mažiesiems šiauliečiams. Centro vestibiulyje įrengsime išmaniuosius įrenginius, padėsiančius svečiams susipažinti su mūsų istorija“, – sako D. Bačiulė.

Šiaulių kultūros centro direktorė tiki, kad atnaujintas pastatas bus naujos kultūros eros Šiauliuose pranašas: įkvėps kurti netradicinius ir netikėtus kultūrinius projektus, paskatins stiprinti tradicinius renginius, leis plėtoti mėgėjų meno iniciatyvas. Kultūros centre bus sudaromos sąlygos ir kitų organizacijų veiklų pristatymui: čia vyks kultūros, švietimo, sporto įstaigų renginiai, vietą ras ir verslo atstovų iniciatyvos.
skaityti toliau

Nauja Šiaulių kultūros centro era

Vos išgirdus „Bel Canto“ choristų balsus topteli mintis – šie žmonės tikri profesionalai, atidavę visą gyvenimą muzikai. Ir nedaug kas pagalvotų, kad šis Vilniaus mokytojų namų mišrus mėgėjų choras vienija 50 skirtingų specialybių žmonių.

„Išties, kiekvienas choro narys šiai veiklai skiria daug laiko. Jei norime kažko pasiekti – turime dirbti. Tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, darbo dienomis kiekvienas iš mūsų dirbame skirtingus darbus, kurie įprastai nėra niekaip susiję su muzika“, – pokalbį pradeda choro „Bel Canto“ prezidentė, choristė Agnė Aleksejevaitė

Choristė Agnė Aleksejevaitė (asm. archyvo nuotr.)

Pripažintas pasaulyje
Choras „Bel Canto“ 2013 ir 2017 metais išrinktas geriausiu mėgėjų choru Lietuvoje, o 2014 metais apdovanotas aukso medaliu Pasaulio chorų olimpiadoje. Choras pasižymi išskirtinumu, naujumu, siekiu formuoti kitokį požiūrį į šiuolaikinę chorinę muziką ir jos atlikimą. Tai atspindi choro vykdoma veikla. Jo koncertuose ne kartą buvo galima išvysti pasaulinio garso šiuolaikinės chorinės muzikos korifėjų: „Grammy“ laureatą, TED konferencijos pranešėją, kompozitorių ir dirigentą Eric’ą Whitacre’į, kompozitorių Ola Gjeilo, Švedijos chorą „Svanholm Singers“ ir „Sofia Vokalensemble“ elitinį vokalinį ansamblį VOCES8 (Didžioji Britanija) ir kitus.
„Taip pat buvome pirmieji Lietuvoje, choro veiklai pasitelkę išmaniąsias technologijas. Sukūrėme oficialų kanalą „YouTube“ ir publikavome savo muziką „Spotify“, „iTunes“ ir „Amazon“ platformose“, – pasakoja pašnekovė.

Atsidūrė kryžkelėje
Istorijos heroję visą gyvenimą lydėjo meilė muzikai: Naujosios Akmenės muzikos mokykloje ji baigė chorinio dainavimo, vėliau – solinio dainavimo specialybę. O dvyliktoje klasėje turėjo rinktis: ar studijuoti teisę, ar muziką. „Visgi pasirinkau teisę. Šiuo metu dirbu advokato padėjėja. O muzika liko svarbi mano gyvenimo dalis“, – pasakoja A. Aleksejevaitė.
Teisininkei dainavimas chore – atgaiva sielai. Kilti į sceną ir dainuoti prieš milžinišką auditoriją – neapsakomas jausmas: „Dalyvavimas choro „Bel Canto“ veikloje leidžia bent šiek tiek prisiliesti prie to, ką ketinau pasirinkti. Be to, tai turiningas laisvalaikio leidimo būdas. Kur kas geriau po darbo vykti repetuoti nei pasilikti namie ir drybsoti prie televizoriaus.“

 

Choras „Bel Canto“ (choro archyvo nuotr.)

Dainuoja kartu su būsimu vyru
Jau ketverius metus chore dainuojanti moteris tikina, jog klaidinga manyti, kad papildoma meninė veikla trukdo šeimai.
„Taip, tai išties reikalauja laiko. Tačiau suderinama – chore daug dainuojančių šeimų. Aš pati chore dainuoju su savo būsimu vyru. Mes net keliaujame, repetuojame, leidžiame laisvalaikį kartu su šeimomis, vaikais“, – patirtimi dalijasi choro prezidentė.

Tarsi šeima
Net 70 dainininkų subūręs choras didžiuojasi įvairių specialybių – nuo fizikų iki filologų – choristais. „Įsitraukusi į šio choro veiklą susipažinau su daug skirtingų charakterių, patirčių, profesijų žmonių. Tad dainuodama ne tik patenkinu savo aistrą muzikai, bet ir susirandu daug bendraminčių, kurių galbūt kitur nesutikčiau“, – teigia A. Aleksejevaitė.
Pasak atlikėjos, bendra veikla ugdo bendruomeniškumą, kurio kartais mūsų visuomenėje taip trūksta. Kai kurie choristai susidraugauja ir bendrauja jau ne tik per pasirodymus ar repeticijas, bet ir susitinka laisvalaikiu, nes bendri laimėjimai ir pasiekimai suvienija.

 

 

 
skaityti toliau

„Bel Canto“ siekis – keisti požiūrį į šiuolaikinę chorinę muziką ir jos atlikimą