Leidyklos „Lapas“ įkūrėja ir direktorė Ūla Ambrasaitė neatsitiktinai taip pavadino savo sumanytą unikalų projektą, prieš šešerius metus tapusį jos kultūriniu hobiu. Pavadinimas „Lapas“ – tai aliuzija ir į švarų naują popieriaus lapą, ir į verčiamą knygos lapą. Kur slypi šios leidyklos sėkmė? Juk konkurencija knygų leidyboje – itin didelė.

Leidyklos „Lapas“ įkūrėja ir direktorė Ūla Ambrasaitė (Nuotraukos autorė Gintarė Grigėnaitė).

Kodėl nusprendėte imtis leidybos verslo?
Studijuodama literatūrą tiesiog jaučiau, kad man labai patiktų dirbti knygų leidykloje. Pasiprašiau atlikti savanorišką praktiką į vieną didelę, man labai patikusią leidyklą ir gavau pasiūlymą likti dirbti. Ten įgijau neįkainojamos patirties, o tuo pačiu ir subrandinau savo leidybos viziją, tad nusprendžiau pamažu ją įgyvendinti savarankiškai.

Man kur kas įdomesni pasirodė tie rankraščiai, kurie taip ir neišvysdavo dienos šviesos arba nuguldavo kur nors dėmesio paraštėse, nes komerciškai nebūdavo patrauklūs. Tačiau jie būdavo įdomūs, pristatantys netikėtą požiūrį ar kalbėjimo būdą. Norėjau, kad įdomios, vertingos idėjos knygos pavidalu pasiektų skaitytojus arba juos sau atrastų. Tad prieš šešerius metus, nusprendusi įkurti savo leidyklą „Lapas“, turėjau vieną tikslą – norėjau suteikti erdvės tiems, kas nebuvo ar vis dar nėra išgirsti, tačiau turi autentišką balsą, tyrinėja įdomias temas.

Ar nebijojote konkurencijos? Juk Lietuvoje veikia daug leidyklų. Nuo ko prasidėjo Jūsų verslas?
Jei būčiau rimtai svarsčiusi ir kūrusi verslo planą, kaip viską darysiu, niekada nebūčiau pradėjusi kurti leidyklos. Pradžia išties nebuvo paprasta. Leidyba tikrai ne ta sritis, į kurią kas nors eina, siekdamas užsidirbti, ypač jei kalbame apie nišinę, rinktinę, intelektualią, kultūrinę leidybą. Tačiau aš esu įsitikinusi, kad labai daug gerų dalykų nutinka būtent tada, kai negalvoji tik apie uždarbį.

„Lapas“ atsirado iš entuziazmo. Mane į priekį vedė stipri idėja ir tikėjimas ja. Pirmoji išleista knyga buvo Vilniaus architektūros gidas anglų kalba. Tai buvo tęstinis leidinys, vėliau tokius gidus išleidome ir apie kitus miestus.

Pirmi leidyklos gyvavimo metai buvo natūralus savo kelio ieškojimas. Ilgainiui susibūrė stiprus kolektyvas, išsigryninome viziją, kokia būtent leidykla mes esame, kokia norime būti, kokios mūsų strateginės kryptys ir auditorija. Taigi, temų ratas ilgainiui po truputį plėtėsi, pamažu gausėjo ir darbuotojų gretos – nuo manęs vienos iki penkių asmenų. Manau, leidyklos „Lapas“ sėkmės paslaptis ta, kad per visą savęs ieškojimo laiką mes visgi likome ištikimi patys sau, savo idėjai, savo skaitytojui. O mūsų skaitytojas nėra paprastas. Tai smalsus intelektualas, asmuo, kuriam yra įdomūs skirtingi požiūrio į pasaulį kampai.

Pradėję nuo architektūros, šiandien daug dėmesio skiriame platesniam akademinės literatūros laukui, jo aktualizavimui, kūrybiniams tyrimams. Esame išleidę ir šiek tiek grožinės literatūros, eksperimentinių meno albumų. Pagrindinis atrankos kriterijus – turinio autentiškumas, jo gylis.

Kaip manote, ko reikia šiandieniniam skaitytojui?
„Lapas“ nebando atsekti, ko apskritai reikia skaitytojui. Mes siekiame likti ištikimi savo vizijai, stengiamės pristatyti naujus įdomius tekstus, naujas – architektūros, istorijos, meno – tyrimo kryptis. Ateityje temų ratas tikrai plėsis. Kadangi mūsų smalsiam intelektualiam skaitytojui įdomu sužinoti vis ką nors naujo, stengiamės jam būti tuo žinių šaltiniu. Jokiu būdu neplaukiame paviršiumi. Patys matome giliau ir kitiems siūlome pažvelgti į gelmę. Neskubame leisti labai daug knygų, tačiau tikrai leidžiame tokias, kurios turi išliekamąją vertę, nėra greito vartojimo.

Kur galima įsigyti leidyklos „Lapas“ knygų?
Nors mūsų knygų tiražai nėra dideli, siekiame, kiek įmanoma, juos platinti į kuo daugiau knygynų, kad žmogus, gyvendamas net ir mažame miestelyje kur nors šalies periferijoje, galėtų nusipirkti mūsų knygų. Jų taip pat galima įsigyti ir internetu apsilankius mūsų interneto svetainėje www.leidyklalapas.lt

Koks turėtų būti menas, kultūra, kad žmogus norėtų juos „vartoti“?
Labai norėčiau ir linkėčiau, kad menas ir kultūra Lietuvoje išlaikytų pusiausvyrą tarp taikymosi prie auditorijos ir buvimo savimi. Kultūros vertė yra jos autentiškumas ir individualumas. Menas negali aklai pataikauti masėms, bet negali ir neatliepti jų poreikių. Tad būtina pusiausvyra.

Dar labai svarbu tinkama kultūros komunikacija, jos sklaida – juk ir geriausias kūrinys gali likti neįvertintas, jei apie jį niekas nežino.