Vilniuje, Pilies gatvėje įsikūrusios „Lipdau“ keramikos studijos įkūrėja ir unikalią išvaizdą bei formą indams savo rankomis suteikianti keramikė Augustė Maziukaitė įsitikinusi: keramikos dirbiniai gali būti labai grakštūs, lengvi, modernūs, šiuolaikiški ir, svarbiausia, praktiški, naudojami kasdien.

Ar tiesa, kad keramika, žiedimu domitės nuo vaikystės? Kada ir kodėl šis pomėgis tapo profesija, pragyvenimo šaltiniu?

Keramikė Augustė Maziukaitė (asm. archyvo nuotr.)

Mano pažintis su moliu prasidėjo seniai, kai buvau dar vaikas. Ilgus metus tai buvo tiesiog širdžiai labai mielas pomėgis.

Maždaug prieš penkerius metus visai netikėtai sulaukiau savo mokytojos, pas kurią ir mokiausi žiesti, lipdyti, skambučio. Ji su bendramintėmis buvo įkūrusi studiją, kurioje visus norinčius mokydavo keramikos meno paslapčių. Vienai kolegei pasukus kitu keliu, mokytoja nusprendė jos vietą pasiūlyti man. Iš pradžių dvejojau, juk niekada anksčiau nebuvau nieko mokiusi, tačiau galiausiai ryžausi pabandyti. Iš pradžių mano mokiniais buvo mano draugai bei pažįstami, ilgainiui pamokose vis dažniau sulaukdavau visai nepažįstamų žmonių, kurie norėdavo išmokti žiesti.

Po kiek laiko išvykau į didžiulę keramikos parodą „Ceramic Art London“, vykusią Londone. Pabendravau su kolegomis iš įvairių pasaulio šalių, pamačiau, kaip jie pristato savo produkciją, kokius gaminius kuria, ir supratau, kad labiau noriu ne mokyti kitus, o kurti. Pradėti viską praktiškai nuo nulio, jaučiant nežinią dėl ateities, nebuvo lengva, nes jau turėjau savo mokinių ratą, mano pajamos buvo stabilios, tačiau išdrįsau rizikuoti. Kadangi mėgstu maistą, man patinka gaminti, nusprendžiau kurti indus. Be to, norėjosi populiarinti maisto kultūrą, kai valgoma iš rankų darbo indų. Nebuvo lengva, tačiau pamažu hobiu buvęs keramikos dirbinių lipdymas tapo didžiausia mano gyvenimo aistra, pragyvenimo šaltiniu.

Ar sunku pragyventi iš savo kūrybos?
Į šį klausimą labai sunku vienareikšmiškai atsakyti. Turbūt labai daug kas priklauso nuo žmogaus. Tikrai ne kiekvienas kūrėjas moka parduoti savo darbus. Vienam pakanka tiesiog kurti ir visai nesvarbu, ar jo kūriniais kas nors domėsis. Kitam kūryba bus papildomas uždarbio šaltinis, tad jai bus skiriamas po darbo likęs laisvas laikas. Tuo tarpu trečias stengsis, ieškos idėjų, jas realizuos.

Ar aš pati pragyvenu iš kūrybos? Taip. Mano poreikiams pajamų, kurias gaunu pardavusi savo gaminius, tikrai pakanka. Tačiau aš ir stengiuosi būti matoma: turiu studiją, dalyvauju parodose, gaminu indus pagal užsakymą, atidariau e. parduotuvę. Matyt, aš toks žmogus, nesėdžiu sudėjusi rankų, esu aktyvi, veržli, nuolat judu į priekį, bet, svarbiausia, – man nepaprastai patinka kurti. Aš tikiu savo darbais.

Žinau, kad kur nors užsienyje finansine prasme man sektųsi galbūt lengviau – juk ten didesnė perkamoji galia, tačiau jaučiu prasmę gyvendama ir kurdama būtent Lietuvoje. Daug keliauju, ieškau naujų idėjų, spalvų, medžiagų, sprendimų, nuoširdžiai domiuosi, kaip ir ką kuria kiti. Po tokių kelionių visada grįžtu kupina labai gerų emocijų ir įkvėpimo. Manau, žmonės tai jaučia, nes tikrai noriai perka mano gaminius.

Ką žmonės dažniausiai įsigyja?
Mano gaminius perka ir lietuviai, ir užsieniečiai. Pastarieji perka daug nesvarstydami ir neskaičiuodami, supranta tikrąją rankų darbo gaminio vertę. Lietuviai dažnai nustemba, kad keramika gali būti tokia lengva, grakšti, moderni. Kai kas net perklausia, ar šis daiktas tikrai keraminis. Dalį žmonių sužavi mano indų spalva, o ji – išskirtinė: žydra, žalsva, turkio atspalvio. Pirkėjai kartais juokauja, kad mano studijoje jaučiasi tarsi būdami prie jūros, taip juos įtraukia visi tie ryškūs potėpiai.

Ar tiesa, kad keramikos meno mokėtės ne tik Lietuvoje?
Taip, mokiausi vadinamojoje keramikos širdyje – Danijoje, „The Tortus Studio“. Šie netolimi Baltijos šalių kaimynai mane ypač sužavėjo savo paprastu, lengvų formų keramikos stiliumi, pastelinių spalvų grožiu. Man tai labai priimtina. Būdama ten, supratau, kad keramika gali būti ir moderni, šiuolaikiška, vartojama kasdien, o ne dulkanti kažkur aukštai ant lentynos, iš kurios nepatogu valgyti, kurios negalima dėti į indaplovę. Šiuolaikinis keraminis indas gali būti ne tik labai gražus, bet tuo pat metu ir labai aktualus bei praktiškas. Būtent to ir reikia vartotojui. Ar danai verslesni nei lietuviai? Jie – labiau atsipalaidavę ir laisvesni. O tai – taip pat svarbu.

Kokių turite ateities planų?
Minčių turiu visokių, tačiau kai kurias iš jų dar reikia pabrandinti, kitas – išgryninti. Kadangi pasaulis dėl koronaviruso pandemijos ateityje, matyt, bus kitoks, daugiau dėmesio žadu skirti e. prekybai.

Kaip manote, koks turėtų būti menas, kad žmonės norėtų jį „vartoti“, pirktų kūrėjų darbus?
Pirmiausia, manau, menininkas turi pats tikėti savo idėja, savo kūriniu. Juk jei pats nemyli savo kūrybos, tai ir kiti jos nemylės. Antra, kūryba turi būti matoma. Priešingu atveju, net ir pats vertingiausias kūrinys, genialiausia idėja bus nieko verta, jei apie ją niekas nežinos. Trečia, menininkas neturi užstrigti laike, jis privalo žingsniuoti koja kojon su pasaulinėmis tendencijomis, šiuolaikinėmis technologijomis. Šiuolaikiškumas menui – labai svarbus.